Jau daugiau negu 20 metų nemažai Lietuvos inteligentų skundžiasi savo dalia. Gerai žinome jų skundų turinį bei toną, bet ilgame DELFI išspausdintame interviu Krescencijus Stoškus juos išdėstė itin kategoriškai.
Pasak filosofo, kadaise inteligentų darbas buvo vertinamas jei ne pinigais, tai bent dėmesiu. Dabar tie inteligentai, „kurių protinė veikla dar nėra atsiribojusi nuo moralinių gyvenimo nuostatų“, yra ciniškai nuginkluoti, išstumti iš viešojo gyvenimo, politinių ir pilietinių debatų, iš įtakingiausios ir viešiausios žiniasklaidos. Jie buvo per daug kritiški, principingi ir sąžiningi, kad būtų reikalingi. K. Stoškus nesikuklina, teigdamas, kad „galima garantuoti, jei tie žmonės būtų 20 metų turėję laisvą eterį, jei jie būtų galėję reguliariai bendrauti su savo tauta, Lietuvą būtume turėję daug brandesnę, daug protingesnę, daug sąžiningesnę, daug solidaresnę, daug atsakingesnę už savo likimą. Ir emigracijos tokios nebūtų buvę“.
Verta pasvarstyti pagrindinius K. Stoškaus teiginius, nes ir kiti panašiai galvoja. Inteligentai esą turi ką nors ypatingo pasakyti žmonėms, bet jiems neleidžiama reikštis, tad nukenčia visa tauta. Visi trys teiginiai klaidingi.
