SUGRĄŽINKIME VISUOMENEI LIETUVOS MENININKŲ RŪMUS

Kaip žinia, steigiant Prezidentūrą, Lietuvos menininkų rūmai buvo perkelti į Vilniaus rotušę, o vėliau Kultūros ministerijos su rotuše perleisti miesto savivaldybei, kuri 2001 m. lapkričio 28 d sprendimu Nr. 444 biudžetinę įstaigą „Menininkų rūmai“ likvidavo. Menininkų ir visos kultūrinės visuomenės nuogąstavimai pasitvirtino: valdžios pažadai išsaugoti rūmus nuėjo vėjais, o gražią kultūrinių renginių istoriją ir šlovę turėjusi institucija  buvo prarasta.

2005 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, išaiškinantį, kad Lietuvos menininkų rūmai savivaldybės nuosavybėn perduoti neteisėtai. Remdamasis šiuo nutarimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas (2005-08-29) priėmė sprendimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą „Dėl biudžetinės įstaigos „Lietuvos menininkų rūmai“ likvidavimo“. Tačiau reikalai iš mirties taško nejudėjo.

2006 m. sausio 9 d. į Lietuvos generalinę prokuratūrą kreipėsi trys visuomeninės organizacijos (Kard. V. Sladkevičiaus Lietuvos aktorių paramos fondas, Lietuvos kultūros kongresas ir Teatro režisierių asociacija), prašydamos pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Atsiliepdama į šį prašymą, Generalinė prokuratūra 2006 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vyriausybę, o vėliau ir į Kultūros ministeriją, siekdama išsiaiškinti, kaip jos vykdo minėtų teismų sprendimus. Prieš atsakydama Respublikos Vyriausybė 2006-01-16 priėmė nutarimą Nr.41, kuriuo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1997-11-28 sprendimas dėl menininkų rūmų perleidimo savivaldybės nuosavybėn.

2006-01-19 Ministras Pirmininkas pasirašė potvarkį, kuriuo Kultūros ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėja S.Pučienė įgaliojama atstovauti Vyriausybei (valstybei) teismuose dėl rotušės pastato perėmimo valstybės nuosavybėn. S.Pučienė patikino, kad ji rengianti dokumentus ieškiniams pateikti.  Prokuratūra iš pateiktų duomenų darė išvadą, kad „Kultūros ministerija <...> Vyriausybės pavedimu imasi priemonių, siekiant grąžinti Lietuvos menininkų rūmus iš savivaldos valdymo į valstybės valdymo sistemą“.

                          Tačiau, pasikeitus ministrui, Kultūros ministerija kreipėsi į prokuratūrą, kad dabar jau ji pati imtųsi ginti visuomeninį interesą. Gavusi tokį įpareigojimą, prokuratūra ėmė samprotauti, kad, pateikus ieškinį savivaldybei, ši galėsianti pati pateikti priešieškinį  dėl lėšų, kurios per 10 metų buvo panaudotos rūmų eksploatavimui, be to, prokuratūra norinti sužinoti, kuriems tikslams (?!) būsiąs naudojamas  valstybei grąžintas pastatas. Tai buvo pirmas  dviejų teismų sprendimo sabotavimo veiksmas, kurį sąmoningai ėmė demonstruoti prokuratūra, privalėjusi ginti visuomeninį interesą. Dabar jau ji kreipiasi į Kultūros ministeriją, siūlydama „Vyriausybei kartu su suinteresuotomis institucijomis apsvarstyti, ar tikslinga pradėti bylinėjimosi procesą, kuris <,,,> truktų gana ilgą laiką, tam būtų naudojamos valstybės lėšos ir ar netikslinga ieškoti  būdų klausimą išspręsti ne teismo keliu.“ Prokuratūros patarimu ministerija „puikiai“ pasinaudojo. Vyriausybės, Kultūros ministerijos ir savivaldybės atstovai, apsvarstę šį klausimą, priėję išvados, „kad dėl didelių laiko ir lėšų sąnaudų netikslinga pradėti teisme bylinėjimosi proceso.“ Vadinasi, buvo nuspręsta „įteisinti pastato perdavimą Vilniaus miesto savivaldybei“. Patenkintas „išmintingu susitarimu“ kultūros ministras J. Jučas praneša, kad jis ne  tik pats atsisako ginti viešąjį ineresą, bet ir prašo to nedaryti ir pačią prokuratūrą. Prokuratūros žodžiais tariant, „Kultūros ministerija, kaip bendraieškis, atsisakė pasirašyti prokuroro paruoštą ieškinį teismui.“  Užuot apgynusios visuomeninį interesą,  prokuratūra su ministerija nutarė konstitucinį nusižengimą įteisinti inicijuodamos „įstatymų pataisas“. Štai kaip visų piliečių akivaizdoje  buvo įgyvendinta konstitucinė teisė, įvykdytas dviejų autoritetingiausių teismų sprendimas ir užbaigtas viešojo intereso „gynimas“. Šį sprendimą kultūros ministras padarė, „pasitaręs“ su nuosava Kultūros ir meno taryba, kuri nusprendusi, jog Lietuvos menininkų rūmai – praeities reliktas, nereikalingas nei menininkams, nei visuomenei.                         

Gerbiami meno kūrėjai, žurnalistai, laisvo proto ir mokslo žmonės, dvasios aristokratai, intelektualai, negi biurokratinei savivalei nėra apinasrio, negi leisime jai tyčiotis iš Konstutucijos, valstybės teismų sprendimo, iš mūsų viešojo intereso, net Ministro Pirmininko potvarkio, o pagaliau iš savęs pačių? Kas turi teisę už kultūrinę visuomenę nuspręsti, ar reikalingi visos visuomenės interesams tarnaujantys Lietuvos menininkų rūmai? Kas įgaliojo biurokratus nuspręsti ne tik už tuos kelis šimtus protestuotojų, pasirašiusių Politikos instituto raštą, pasiųstą į prokuratūrą, bet ir  už visus menininkus, už visą kultūrinę visuomenę. Poetas M. Martinaitis neseniai rašė: „Naujieji valdininkai didžiausią žalą sostinei padarė sunaikindami Menininkų rūmus, išardydami atsiradusią unikalią, įvairius meno reiškimosi būdus integruojančią kultūrinę infrastruktūrą, išblaškė menininkus po tokius uždarus profesinius klubus...“

Per penkerius metus Lietuvos Kultūros kongresas, bendradarbiaudamas su kitomis visuomeninėmis organizacijomis,  padarė viską, ko galima pasiekti prašymais, siūlymais, diskusijomis, pokalbiais ir raginimo raštais. Dabar lieka paskutinė priemonė –  „kietos akcijos“ prie Kultūros ministerijos. Valdžia net nenutuokia save įvariusi į kampą. Dabar viską nulems mūsų solidarumas. Menininkų rūmai turi būti sugrąžinti visuomenei.

Kultūros kongreso taryba tikisi, kad Jums ne vis tiek, ar Kultūros ministerija laikosi valstybės įstatymų, ar vykdo teismų sprendimus, ar tarnauja visuomenės interesams, ir Jūs sutinkate prisidėti prie šių akcijų.